Vakaro skaitiniai – Kai reikės nebebūti – #16

Dažnai mes jaučiamės vieniši. Nerasdami ryšio su aplinka nuspręndžiame, kad augintinis gali užpildyti visas mūsų vienatvės spragas. Juk savo augintinių kompanija besidžiaugiantys aplinkiniai atrodo tokie laimingi. Į juos žiūrint, šios pilnatvės ne veltui panorime ir mes.

Apie tokią laimės mokančią draugystę, ryšį tarp žmogaus bei jo augintinio rašė ir Romualdas Granauskas. Ištraukos iš jo apysakos „Kai reikės nebebūti” klausykitės naujame „Vakaro skaitinių” epizode. Rašytojo R. Granausko ir jo bokserio Bulio draugystė – pamokanti ir mums visiems primenanti apie džiaugimąsi gyvenimu, ištikimybę bei atsidavimą. 

iknygos.lt projekto autorė Rimutė Van Cleave
iknygos.lt projekto autorė Rimutė Van Cleave

Gyvūnai niekada mūsų neteisia, jie priima mus tokius, kokie esame: pikti, geri, mieli ar tiesiog blogos nuotaikos. Sugrįžus namo jie mus kaskart pasitinka taip, lyg būtumėme seniausiai nesimatę. Kodėl taip atsitinka? Todėl, kad gyvūnai gyvena šia akimirka ir jie yra visada budrūs savo šeimininkui. Tarp šeimininko ir jo augintinio užsimezga nepaprastai stiprus ryšys. Netgi mokslininkai jau pradeda pripažinti, kad augintiniai iš savo šeimininko pasiima ligas, charakterio savybes. Ne veltui seni žmonės sakydavo: „Koks šeimininkas, toks ir jo šuo“ 🙂

Esu pati susidūrusi su tokiu stipriu ryšiu bei meile – papasakosiu ir jums. Stipriai sirgau, gulėjau lovoje negalėdama iš jos pakilti. Mano nuostabusis Čarlis pragulėjo šalia manęs visą tą laiką. Kartą paprašiau draugų berniuko, kad jis išvestų mano šunį pasivaikščioti. Šuo nenoriai pakilo iš lovos, o nueidamas tolyn vis atsisukdavo manęs link, lyg klausdamas, ar tikrai gali palikti trumpam palikti mane vieną.

Nepraėjo nė penkios minutės, kai pramerkusi akis vėl išvydau savo draugą šalia savęs. Šunelį išvedęs vaikinukas man papasakojo, kad išvedus Čarlį į lauką, jie abu spėjo paėjėti vos keletą metrų, kai staiga Čarlis paprašė atiduoti pavadėlį. Įsikandęs pavadėlio, ištikimasis mano palydovas parbėgo atgal pas mane ir prigulė šalia. Draugų sūnus šypsojosi ir pasidalino savo išvadomis: „Čarlis jau niekur neis“.

Po labai trumpo laiko susirgo ir mano šuo, o mano pačios sveikata tapo geresnė. Tokie jau tie mūsų augintiniai – mylintys ir ištikimi. Negalvodami apie savo pačių gerovę, jie nesudvejoja ir pasiima iš šeimininko visus skaudulius ir negerumus tik tam, kad mes pasijustume geriau.

Iš gyvūnų mums iš tiesų yra ko pasimokyti. Ar mes mokame parodyti meilę vienas kitam tada, kai labiausia reikia? Ar mokame mylėti ir tuos, kurie kažkada pasakė mums griežtesnį žodį? Atleisti jiems, nenešiojant savyje nuoskaudų?

Sustabdykime visus savo darbus ir išgirskime žmogaus prašymą pabūti kartu. Prisiglauskime prie jo. Girdėkime ir jauskime vienas kitą. Nepasiklyskime triukšmo perpildytame pasaulyje… Tiesiog pabūkime kartu, kol dar esame čia, šioje žemėje. Gyvenkime džiaugsme, kaip to moko mūsų augintiniai.

Su meile,
Rimutė Van Cleave

Vakaro skaitiniai – Kai reikės nebebūti – #16

Viena mintis apie “Vakaro skaitiniai – Kai reikės nebebūti – #16

  1. Stebuklas įnikti į tokį bičiulystės pasaulį. Ir pabūti jame, ir išlaikyti be jokio savanaudiškumo … skaidrina sielą Rimutės Van Cleave siūlomos knygos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Sveiki

prisijungite prie savo paskyros ir valdykite užsakymus.

iknygos.lt

Prisijungti prie paskyros